Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Herbačiauskas

Juozapas Albinas Herbačiauskas (1876–1944) – vienas pirmųjų lietuvių literatūros eseistų, rašęs ir eilėraščius, literatūros kritikos tekstus lietuvių bei lenkų kalbomis. Laikomas lietuviškojo modernizmo „pranašu“. Gyvenęs ir dirbęs Lenkijoje (Krokuvoje), vėliau – Lietuvoje, rašytojas laikomas dvikalbiu ir dvikultūriu, buvo žinomas autorius ir publicistas abiejose šalyse. Neatsitiktinai Herbačiauskas dažnai vadinamas viena žymiausių XX a. pirmosios pusės asmenybių – charizmatiška, mėgusi polemizuoti, neretai į kultūrinius skandalus įsivelianti persona kėlė susidomėjimą. Be to, autoriaus domėtasi „egzotiškais“ dalykais: spiritizmu, misticizmu (šie aspektai pastebimi ir kai kuriuose jo literatūriniuose tekstuose). Konservatyviųjų amžininkų buvo vadintas ir „dekadentu“. Iš tiesų Herbačiauskas turėtų būti vadinamas „laisvuoju menininku“, siekusiu meną įtvirtinti kaip aukščiausią ir svarbiausią kultūros reiškinį. Tačiau jo aštrūs pasisakymai, polemikos, liberalus požiūris į tradicines vertybes nulėmęs jo kaip maištininko, „legendinio triukšmadario“ statusą.
Gimė 1876 m. spalio 20 d. Lankeliškiuose, Stolaukelių sodžiuje (Vilkaviškio apskr.). Mokėsi Marijampolėje, vėliau – Krokuvoje (Jogailaičių universiteto Filosofijos fakultete). Į Lenkiją jis persikėlė 1894 m., kai dėl draudžiamos spaudos laikymo buvo pašalintas iš Marijampolės gimnazijos. Čia įsitraukė į modernistinį „Jaunosios Lenkijos“ judėjimą, dalyvavo meno kabarete „Žaliasis balionėlis“, kur rengdavo ir savo pasirodymus. Iškalbingas yra Herbačiausko bendraminčio Tadeušo Boy-Želenskio (Tadeusz Boy-Żeleński) paliudijimas apie rašytojo pasirodymus ir prakalbas: „Herbačiauskas išeidavo į estradą ir dainingu lietuvišku akcentu sakydavo ilgas prakalbas, iš kurių matėsi, kad jam labai kažkas rūpi, bet kas – klausytojo mintis negalėjo pagauti. Reikėjo paklausyti, kaip jis kalbėdavo! Ugnis, dinamitas! Ir taip visą ketvirtį, pusę valandos, su tokia energija, užsidegimu, patosu, tai vėl piktu sarkazmu, kad tos Juozapo Albino prakalbos darydavo kažkokios demoniškos beprotybės įspūdį“. Autoriaus estetinės pažiūros nemaža dalimi nulemtos šio „Jaunosios Lenkijos“ sąjūdžio. Žvelgdamas į kitų tautų modernistinius judėjimus ir iš jų semdamasis idėjų, Herbačiauskas tapo vienu pirmųjų meno reformatorių lietuvių kultūroje.
Jis ne tik dalyvavo šiuose judėjimuose ir reiškėsi modernėjančioje spaudoje, bet pats organizavo kultūrinius renginius ir kultūros sklaidą, buvo 1904 m. įkurtos „Rūtos“ draugijos valdybos pirmininkas. Draugijos tikslas: organizuoti ir skleisti lietuvių kalbos, literatūros ir apskritai kultūros reikalus. 1907 m. pasirodęs lietuvių literatūros almanachas Gabija gali būti laikomas svarbiausiu šios draugijos veiklos rezultatu. Nuo maždaug 1911 ar 1912 m. iki 1923 m. Herbačiauskas dėstė lietuvių kalbą tame pačiame Krokuvos Jogailaičių universitete. 1923-aisiais grįžo į Kauną, čia Lietuvos universitete iki 1932 m. dėstė įvairius lenkų kalbos ir literatūros kursus. 1933 m. jis grįžta į Lenkiją, kur Varšuvoje universitete skaito paskaitas. Lenkijoje Herbačiauskas ir mirė 1944 m. gruodžio 3 d. (Krokuvoje).
Grožinės literatūros tekstai – svarbus Herbačiausko veiklos laukas. Jis debiutavo lenkų kalba rašytu draminiu veikalu „Pasmerkimas. Dvasios tragedija keiksmų ir tremties dykumoje“ (1906). Jame per pagrindinio veikėjo maištininko Olgierdo (Algirdo) išgyvenimus bandoma atskleisti lietuvių būdo savastis, pasitelkiami ir misticismo, fantastiškumo elementai. 1907 m. išleistame minėtame Gabijos almanache be Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės (beje, artimos Herbačiausko estetinėms nuostatoms), Juozo Miliausko-Miglovaros, Vaclovo ir Mykolo Biržiškų kūrinių pasirodė ir paties Herbačiausko „Genijaus meilė“ ir „Lietuvos griuvėsių himnas“. Šie tekstai – reprezentatyvūs autoriaus eseistikos pavyzdžiai. Juose negalime atsekti jokio aiškaus siužeto, tai veikiau – idėjų rinkinys, primenantis beletrizuotą filosofinį pamąstymą. „Genijaus meilėje“ išaukštinamas kūrėjas-genijus: „Niekas, apart Genijaus, kurisai yra Dievo žodis – duona!“, „O Genijus – tai pasaulio sąžinė!“, „Genijaus žodis yra tai tikroji sėkla, iš kurios ąžuolas dygsta, auga ir gyvenimo vaisių duoda“. Siūloma ieškoti genialų lietuvių kūrėjų, kurti savitą tautinę kultūrą: „O Lietuva, Lietuva! Pažvelk į save, dirstelk į savo dvasios gilybę, kuri – kaipo jūra – banguoja! Drįsk žingeidauti apie save pačią!“.
„Lietuvos griuvėsių himne“ taip pat pateikiama mistinė tautos vizija. Dainius-Jaunutis sapne, kuriame veikia Karžygys, Vaidilytė, Vaidila-Kunigaikštis ir kiti balsai, gailisi dabartinės tautos situacijos („Lietuva, oh! Lietuva! / Kur tavo laisvė, galybė pražuvo? Lietuva, ah! Lietuva!“) ir bando pasiūlyti savą požiūrį į atgimsiančią kultūrą: „Ei, kelkis, Lietuva! / Imk kardą, imk kugį į ranką! Širdžia liepsnok, minčia žaibuok! / Kugiu kalk – šauk: / Šalin svetimi Dievai! / Dar gyvs Lietuvos Perkunas-Dievas!“.
Pirmasis lietuvių kalba rašytas autoriaus grožinių tekstų rinkinys – Erškėčių vainikas (išleistas Krokuvoje 1908 m., slapyvardis – Vienuolis). Rinkinyje dominuoja Lietuvos atgimimo, pertvarkos idėjos („Aš noriu, kad Lietuvoje būtų audra!“), lietuviškas meninis žodis turi būti įneštas į visos žmonijos kultūrą. Vytautas Kubilius Erškėčių vainiką vadina improvizaciniu kalbėjimu į auditoriją, ir iš tiesų – poetinė proza ar esė rinkinyje yra kaip pamokslai (pavyzdžiui, „Pažinkim patys save!...“), oracijos („Dvi maldi“, „Kur mūsų tautybės dvasia?“ ir kt.), kartais kaip dienoraščio nuotrupos („Tautos širdis“). Kai kurie tekstai beveik gryna publicistika („Tautiškos literatūros klausime žodis“, „Žmogystė ir viršžmogystė“). Šiuose dažniausiai nedidelės apimties kūriniuose nerasime vienijančio siužeto, juose manifestiškai ir įtaigiai (gausu retorinių sušukimų, įsakmaus tono) siūloma imtis kultūros ir meno reformų. Rinkinio tekstai iš dalies primena ir filosofinį veikalą, minčių dėstymas artimas Frydricho Nietzschės veikalo Taip kalbėjo Zaratustra aforizmams.
Kitas grožinės literatūros rinkinys – 1929 m. Kaune išleistos Dievo šypsenos. Jame, kaip ir ankstesnėje eseistikoje, svarstomos meno, kultūros, individo tapatybės temos. Čia ryškinama, kad Menas ir Grožis – būdas išgelbėti pasaulį, todėl kūrybiškumas ir kūryba yra svarbiausios vertybės. Menininkas vaizduojamas kaip maištininkas, kovojantis prieš Dievą, moralinius įsitikinimus („Kūryba – tai nuolatinė avantiūra ne vien su gamta, bet ir su Viešpačiu Dievu“). Tekstuose yra meno menui, meno, esančio aukščiau egzistencijos, motyvas („Gyvenimas meno kūrėjui tik medžiaga meno kūriniui kurti“). Herbačiausko siūloma siekiamybė – būti ne tik menininku, bet „Gyvenimo artistu“. Eseistikos tekstų pasakotojas ne tik svarsto meno ir tautos problemas. Jis išgyvena kraupių patirčių: satanistų apeigas, haliucinacijas, atgyjančius lavonus ir t. t. Demoniškasis pradas, „genijus beprotis“ – tai Herbačiausko aukštinama, o ne smerkiama būklė. Taigi grožiniuose tekstuose Herbačiauskui labiausiai rūpi meno individualybės ir tautos likimo temos. Neveltui jis pabrėžia: „Be kūrybinės valios pareiškimo, be žūtbūtinio noro sukurti gražią Lietuvą – mes tauta tikra to žodžio prasme nebūsim“, „Mano gyvenimo devizas: pirmoj eilėj Žmogus, antroj – Tauta“.
Dėl savito eseistikos žanro ir netradicinio jo turinio Herbačiauskas tampa ne tik pirmuoju, įnešusiu modernių vėjų į lietuvių literatūrą, bet ir ėmusių plėtoti visai naujas filosofines mąstymo kryptis: misticizmą, ezoterizmą, net okultizmą. Ezoterizmas Herbačiausko tekstuose – tai minėtoji metafizinio Genijaus legenda, kūrėjo, kaip turinčiojo dieviškųjų galių, vaizdavimas. Kitaip nei amžininkai, Herbačiauskas gręžiasi į Šventąjį Raštą ne tiek dėl moralinių įsitikinimų stiprinimo, kiek dėl suprobleminimo. Prakeiktuosius, demoniškus, dievams nepaklūstančius biblinius (Šėtonas, Liuciferis) ir mitologinius veikėjus (Dionisas, Prometėjas) jis renkasi kaip savo personažus. Anot autoriaus, blogio ir bjaurumo estetika būtina kultūrai. Tokios idėjos tuometiniame konktekste galėjo būti suvoktos kaip eretiškos, dekadentiškos. Panašias problemas svarsto ir kiti autoriaus grožiniai kūriniai: lyrinės prozos tekstas „Meilė ir moteris“ (1925), esė „XIII kapinynų simponija“ (1925), „Traukinio Nr. 13 nakties sonata“ (1930), trijų veiksmų drama-misterija „Tyrų Vienuolis“ (1930),
Herbačiauskas taip pat buvo žinomas publicistas, rašė Lietuvos ir Lenkijos santykių, lietuvių kultūros ir literatūros modernėjimo klausimais. Su valstybių santykių problematika susijusi ir jo pirmoji lenkų kalba rašyta knyga Lietuvos atgimimas lenkiškosios idėjos atžvilgiu (1905). Joje bandomos dėstyti lietuvių tautos (kalbos, kultūros) savarankiškumo idėjos, išaukštinami lietuvių švietėjai, tautinio atgimimo šaukliai. Tačiau kai kuriems lietuvių šviesuoliams nepatikęs Herbačiausko siūlymas tautai modernėti ir atgimti unijoje ar federacijoje kartu su Lenkija kaip daugiau pažengusia valstybe. 1911 m. pasirodžiusi Ir neleisk mūsų gundyti, 1912 m. – Skausmo balsas. Lietuvos tautinio atgimimo reikalai ryšium su Lenkijos tautinio išsilaisvinimo reikalu ir kiti panašūs veikalai pabrėžia Lietuvos ir Lenkijos kultūrinius santykius, lietuvių tautos ir kultūros atgimimo, gaivinimo reikalus – tai publicistiniai, filosofiniai, kone politiniai traktatai. Kiti minėtini panašius klausimus svarstantys tekstai yra Kur eini, Lietuvi? (1919), Lietuva ar Lenkija. Aktualūs svarstymai (1921) ir Apie Vilnių ir ne tik apie Vilnių (1922). Taip pat jis leido ir literatūros istorijos, kritikos veikalus, tokius kaip Amen. Ironiškas mokslas protiškai subrendusiems vaikams (1914) apie lenkų literatūros istoriją ir raidos tendencijas.
Herbačiauskas svarbus lietuvių literatūros raidai: buvo pirmojo lietuvių literatūros almanacho Gabija sudarytojas, pirmojo lietuvių kalbos kurso Krokuvos Jogailaičių universitete lektorius, draugijų ir būrelių organizatorius, prisidėjęs prie lietuvių literatūros ir apskritai kultūros budinimo, moderninimo ir sklaidos.

Aistė Kučinskienė

Literatūra

Herbačiauskas

Ar žinote, kad...